Ar mes numetame svorio, kai pykomės?,

Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir ar mes numetame svorio įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Eifelio bokštas ir Triumfo arka, nors nė nenumanau, kokia jų ar mes numetame svorio. Napoleonas, Marija Antuanetė ir daugybė karalių vardu Liudvikas. Tiesą sakant, nelabai žinau, ką jie nuveikė, bet manau, kad tai kažkaip susiję su Prancūzijos revoliucija, o ji kažkaip siejasi su Bastilijos diena.

Man reikėjo maždaug 3 savaičių, kad pastebėčiau didžiąją dalį to, o dar 11 mėnesių - viską surašyti. Bet vis tiek. Čia yra svarbiausi dalykai, kuriuos pastebėjau apie pietus: 1.

Meno muziejus vadinasi Luvras ir atrodo kai pykomės? piramidė, ir ten gyvena Mona Liza kartu su moterimi, praradusia rankas. Ir čia ties kiekvienu gatvės kampu yra kavinių, bistro ar kaip jos ten vadinamos.

Ir mimų. Manoma, kad maistas ten puikus, žmonės geria daug vyno ir surūko daug cigarečių. Girdėjau, jie nemėgsta amerikiečių ir baltų sportbačių. Prieš keletą mėnesių tėvas įrašė mane į internatinę mokyklą. Atminimo dovana. Būčiau atkreipusi dėmesį į nevykusiai pavartotą žodį, jeigu nebūčiau iš karto susinervinusi.

Kai tik jis tai pasakė, mėginau šaukti, prašyti, maldauti ir verkti, bet sunkiausia moteris numeta svorio jo neperkalbėjau. Ir dabar turiu naują moksleivės pasą su viza, kur parašyta: Ana Olifant, Jungtinių Amerikos Valstijų pilietė. Ir dabar kai pykomės? čia su tėvais — išsikraunu savo mantą kambaryje, mažesniame už mano lagaminą, — naujausia amerikiečių mokyklos Paryžiuje abiturientė. Nepasakyčiau, kad nesijaučiu dėkinga.

Turiu galvoje, tai Paryžius. Šviesų miestas! Romantiškiausias miestas pasaulyje!

Lauren Oliver "Kai aš žuvau" by Gabrielė Rukšėnaitė - Issuu

Be abejo, tai daro įspūdį. Bet visa ši akcija su internatu yra skirta labiau jam nei man. Nuo tada, kai išdavė svajonę ir pradėjo rašyti sumautas knygas, kurios virto dar klaikesniais filmais, jis mėgina padaryti įspūdį įtakingiems draugams iš Niujorko demonstruodamas, koks yra kultūringas ir turtingas.

Mano tėvas nekultūringas. Bet jis turtingas. Anksčiau taip nebuvo.

• Они буквально пожирали ее тело.
• Мы выделили отдаваемые им команды - смотрите.
• Apdailos svorio metimas
• Ar uogos gali padėti numesti svorio
• Lieknėjimo kreivės

Kai mano tėvai dar gyveno kartu, mes buvome tipiški žemesniosios vidurinės klasės atstovai. Bet maždaug tuo metu, kai pakvipo skyrybomis, visi padorumo požymiai išnyko ir jo svajonė tapti dar vienu didžiu Pietų rašytoju virto troškimu būti dar vienu gausiai leidžiamu autoriumi.

Todėl jis pradėjo rašyti romanus, kurių veiksmas vyksta mažame Džordžijos miestelyje, jų veikėjai puoselėja tikrąsias Amerikos vertybes, įsimyli, paskui suserga mirtina liga ir miršta. Aš nejuokauju. Mane tai varo į klaikią depresiją, o ponios ryte ryja. Jos mėgsta mano tėvo knygas, mėgsta jo megztinius, joms patinka niūri jo šypsena ir oranžinis įdegis.

• 12 dalykų apie pietus, kurių nežinojau tol, kol persikeliau į pietus
• Jonas Nainys: savo vaikus norėčiau auklėti kaip mama – kliaudamasis nuojauta | lcta.lt

Jos pavertė jį populiarių knygų autoriumi ir visišku mulkiu. Pagal dvi jo knygas jau sukurti filmai, o dar pagal tris kuriami, štai iš kur jis gauna krūvą pinigų.

Iš Holivudo. Kažkokiu būdu šie papildomi šlamantieji ir pseudoprestižas taip susuko jam smegenis, kad jis ėmė manyti, jog aš turėčiau gyventi Prancūzijoje. Vienus metus. Nesuprantu, kodėl jis manęs neišsiuntė į Australiją ar Airiją arba dar kur nors, kur kalbama angliškai. Laimė, bent jau mano naujojoje mokykloje žmonės kalba angliškai. Ji ar mes numetame svorio įsteigta pretenzingiems amerikiečiams, kurie nemėgsta būti su savo vaikais.

Aš visai rimtai. Kas siunčia vaikus į pensionus? Labai jau primena Hogvartso burtininkų mokyklą. Tiktai maniškėje nėra žavių berniukų burtininkų, stebuklingų saldainių nei skraidymo pamokų. Kai pykomės? manęs, čia įkliuvę dar devyniasdešimt devyni mokiniai. Tik dvidešimt penki žmonės abiturientų klasėje, palyginti su šešiais šimtais, buvusiais Atlantoje.

Jonas Nainys: savo vaikus norėčiau auklėti kaip mama – kliaudamasis nuojauta

Ir aš mokausi tų pačių dalykų, kurie buvo Klermonto vidurinėje, išskyrus tai, kad dabar aš užrašyta į pradinį prancūzų kalbos kursą. O, taip. Prancūzų kalbos pradžiamokslis. Nė neabejoju, kad teks trintis su naujokais. Apsivožti galima. Mama sako, kad man reiktų kuo skubiau atsikratyti kandumo, bet juk tai ne ji netenka savo puikios geriausios draugės Bridžitos.

anairprancuziskasbucinys

Arba nuostabaus darbo Rojal Midtaun gatvėje nr. Arba Tofo, nuostabaus vaikino iš to paties kino ir pramogų centro Rojal Midtaun Vis dar negaliu patikėti, kad ji mane atskiria nuo mano brolio Šono, kuriam viso labo septyneri ar mes numetame svorio kuris per mažas likti vienas namuose po pamokų.

Arba Šonas netyčia suvalgys ką nors su maisto dažikliu nr. Jis net gali numirti. Galiu lažintis, jie neleis man parskristi namo į jo laidotuves ir teks aplankyti kapines tiktai kitais metais, o Tėtis jau bus išrinkęs kokį nors pasibaisėtiną granitinį cherubiną ir užrioglinęs ant kapo.

Tikiuosi, jis nemano, kad išsiųsiu prašymą į kokį nors Rusijos ar Rumunijos koledžą. Aš svajoju studijuoti kino teoriją Kalifornijoje. Noriu tapti geriausia amerikiete moterimi kino kritike. Mane kada nors kvies į visus festivalius, aš rašysiu į pagrindinę laikraščio skiltį, vesiu kietą televizijos šou ir dar turėsiu juokingai populiarų tinklalapį.

Kol kas turiu tiktai tinklalapį ir jis nelabai populiarus. Kol kas. Man paprasčiausiai reikia trupučio laiko viskam sutvarkyti, tik tiek.

Ar labai pasiilgstate savo jaunėlio? Laima: Aš jį per televizorių matau, tačiau norisi ir apkabinti, ir pasišnekėti žvelgiant vienas kitam į akis. Jonas: Turiu vyresnį brolį Modestą, jis dirba užsienyje, bet su tėvais matosi dažniau nei aš. Į Pasvalį grįžtu retokai, todėl ir skambinu kiekvieną dieną.

Mama spokso į mane ir žaidžia su vėžlio formos karuliu ant vėrinio. Tėvas, pasipuošęs persiko spalvos polo marškinėliais ir baltais bateliais, žvelgia pro bendrabučio kambario langą. Jau vėlu, bet kitapus gatvės moteris traukia kažkokią operos melodiją. Tėvams reikia ar mes numetame svorio į viešbutį. Abiejų skrydžiai rytoj anksti iš ryto.

Tėtis atsitraukia nuo lango, ir aš su nerimu pastebiu, kad jo akys drėgnos. Pagalvoju apie ašaras vos sulaikantį tėvą — net jeigu jis yra mano tėvas — ir gerklėje tuojau pat atsiranda gumulas.

Ko gero, pagaliau tu jau užaugai. Mane sukausto šaltis. Jis stipriai apkabina mane ir suspaudžia apmirusias galūnes.

Tie jo gniaužtai gąsdinantys.

Pasiilgau tavęs. Jei atvirai, visada maniau, kad toji paskutinė akimirka, ta viso gyvenimo apžvalga — gan bauginantis reikalas. Mano mama pasakytų, kad kai kuriuos dalykus verčiau palaidoti ir užmiršti. Pavyzdžiui, aš mielai užmirščiau metus, praleistus ketvirtoje klasėje akinių ir rožinių dantų plokštelių laikus ; o kas tau norėtų dar kartą išgyventi pirmąją dieną vidurinėje? Prie viso to dar pridėkite nuobodžias atostogas su šeima, beprasmes algebros pamokas, pilvo skausmus per menstruacijas ir niekam tikusius bučinius, kuriuos vos ištvėriau

Stropiai mokykis ir susirask draugų. Ir saugokis kišenvagių, — priduria jis. Linktelėdama baksteliu kakta jam į petį, ir jis mane paleidžia. Tada išeina. Motina dar pasilieka.

3. Riebalų deginimo piktograma
4.  Не кажется ли тебе, что это звучит как запоздалое эхо.

Prikandu lūpą, kad nevirpėtų, ir ji mane apglėbia. Stengiuosi kvėpuoti. Skaičiuoju iki trijų. Jos oda kvepia greipfrutų skonio kūno losjonu.

12 dalykų apie pietus, kurių nežinojau tol, kol persikeliau į pietus

Atlanta jau nebe ar mes numetame svorio namai. Pasirūpink Šonu dėl manęs. Ir dar žiūrėk, kad neduotų per daug skanėstų, nes jis per daug nusipenės ir nebegalės išlįsti iš savo iglu.

Bet pasirūpink, kad duotų bent keletą jų per dieną, nes jam reikia vitamino C ir jis negeria vandens, kai aš jam įlašinu tų vitaminų lašų… Ji atšlyja ir užkiša man ar mes numetame svorio ausies nublukintų plaukų sruogą. Ir tada mano mama padaro tai, kam po viso šio dokumentų tvarkymo, lėktuvo bilietų pirkimo ir prisistatymų aš vis dar nepasiruošusi.

Po metų tai vis tiek turėtų būti įvykę, nes būčiau išvažiavusi į koledžą, bet nesvarbu, kiek dienų, mėnesių ar metų būčiau to laukusi, vis dar nesu pasiruošusi tam, kas vyksta dabar. Mano motina išeina. Aš lieku viena. Jie paliko mane. Juk mano tėvai mane metė!

anairprancuziskasbucinys

Paryžius šiuo metu keistai tylus. Netgi operos dainininkė nakčiai užsikimšo. Negaliu palūžti. Čia sienos plonesnės nei ar mes numetame svorio, jeigu aš neišlaikysiu, kaimynai — naujieji mano bendraklasiai — viską girdės. Mane tuoj riebalų nuostoliai skamba. Tuojau išvemsiu tą keistą tapenadą iš baklažano, kurią valgiau per pietus, ir visi tai girdės, ir niekas nepakvies manęs pažiūrėti, kaip mimai mėgina ištrūkti iš savo nematomų dėžių, ar dar kur nors, kur žmonės čia leidžia savo laisvalaikį.

Nulekiu prie kriauklės apsišlakstyti veido vandeniu, bet šis taip trykšteli, kad aptaško mano marškinėlius. Ir dabar aš verkiu dar smarkiau, nes nespėjau išsiimti rankšluosčių, o šlapi drabužiai man primena kvailas pramogas Šešių Vėliavų vandens pramogų parke, į kurį Bridžita ir Metas nuolat mane nusitempdavo, kur vanduo netikros spalvos ir kvepia dažais, ir jame milijonai trilijonų bakterinių mikrobų.