Hermiona netenka svorio

Taip greit apsisuko, kad abu su Roniu laukė gal penkias minutes, kol iš mergaičių bendrabučio atėjo Hermiona su šaliku, pirštinėmis ir viena savo bumburuotųjų kepurėlių, kurių buvo primezgusi elfams. Išsiropštę pro portreto angą, tuojau pat apsigobė neregimuoju apsiaustu. Ronis buvo taip išaugęs, jog turėjo susilenkti, kad nekyšotų pėdos. Tada atsargiai, palengvėle jie nulipo daugybe laiptų, tarpais sustodami pasižiūrėti plane, ar kur neslankioja Filčas su Ponia Noris.

Nutipenę vestibiuliu, išėjo į tylų prisnigtą kiemą. Hariui smarkiau suplakė širdis, kai priekyje pamatė geltonus šviesos kvadratėlius ir dūmus, virstančius iš Hagrido trobelės kamino. Jis leidosi į kojas, anie du klupinėdami vos spėjo. Susijaudinę per gilų sniegą prilapnojo namelio duris. Kai Haris tris kartus kumščiu pabeldė, už durų padūkusiai ėmė loti šuo.

Jie nusišypsojo po apsiaustu: iš Hagrido balso Hermiona netenka svorio, kad Hagridas patenkintas.

NAUJAUSI KOMENTARAI

Traukis, Iltie Traukis, šunie Pajudėjo velkė, durys atsivėrė, išlindo Hagrido galva. Hermiona suklykė. Na, įeikit, greičiau! O, Hagridai!

Hagrido plaukai buvo sulipę nuo kraujo, iš kairės akies likęs siauras plyšelis baisios juosvai violetinės mėlynės vidury. Rankos ir veidas subraižyti, iš prakirstų vietų tebėjo kraujas.

Jis judėjo atsargiai, tad Haris įtarė, jog jam sulaužytas koks šonkaulis. Buvo akivaizdu, kad ką tik grįžęs namo, nes stora juoda kelioninė mantija gulėjo numesta ant kėdės, o pasieny riogsojo kuprinė, kurion galėjo tilpti keli maži vaikai. Hagridas, dvigubai aukštesnis už paprastą žmogų, nušlubčiojo prie židinio ir užkaitė arbatinį.

Iltis šokinėjo aplink juos norėdama lyžtelėti.

Atsitiesęs nusišypsojo, bet iškart susiraukė. Kaip atostogos, geros? Žengęs prie didžiulio stalo viduryje pirkios, nutraukė ten buvusį virtuvinį rankšluostį. Po juo gulėjo kruvinas žalsvokos spalvos mėsos bryzas, didumo sulig padanga. Čia slibiniena, — paaiškino Hagridas. Paėmęs mėsgalį, priplojo prie kairės veido pusės. Į barzdą nuvarvėjo keli lašai žalio kraujo. Jis palaimingai atsiduso.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Malšina skausmą, aišku? Didžiausia paslaptis. Išdavęs galiu netekti daugiau nei darbo. Hagrido pirštai paleido slibinieną, ir mėsa šleptelėjo jam ant krūtinės.

Su kuo jūs šnekėjotės? Kas jums sakė, ką aš par Kas jums sakė, kad aš buvau Haris pritardamas linktelėjo. Hagridas sužaibavo akimis, šniurkštelėjo, tėškė mėsą ant stalo ir nuėjo prie švilpti pradėjusio arbatinio. Kišatės visur, lendat.

Bet barzdą sukrutino šypsena. Hagridas pastatė visiems po puodelį, pats atsisėdo ir vėl pridėjo mėsą prie mėlynės. Jis pasitaisė bryzą. Hagridas užspringo arbata ir paleido mėsgalį; Hagridui užsikosėjus, ant stalo pliūptelėjo arbata ir slibino kraujas. Mėsa šlumštelėjo ant grindų.

Gerbėjai pagaliau sulaukė paskutinio filmo apie Harį Poterį

Turėjau slaptą užduotį, paskui mane neskraidžiojo pelėdos Velnio Psichai! Rimtai kalbat? Hagridas spygsojo į jį sveikąja akimi. Haris narsiai sutiko jo žvilgsnį. Pasilenkęs atėmė iš Ilties slibinieną. Sriūbtelėjęs dėl stiprumo arbatos, tarė: — Na, mes iškeliavom, kai pasibaigė mokslo metai Juk matėt — žavi, elegantiška moteris Žinodamas, kur mes vyksim, abejojau, ar jai patiks laipioti per akmenis ir miegoti urvuose, ir panašiai, bet ji nė karto nesiskundė.

Tačiau jų buvimo vieta sunkiai prieinama, bent jau žmonėms, todėl reikėjo, kad Dumbldoras paaiškintų kelią. Pasiekėme juos po mėnesio Neuždengtoji Hagrido akis pažvelgė į Ronį beveik su pagaila. Hermiona netenka svorio seka Dumbldorą ir visus, kurie atseit su juo susimokę, ir Tik turėjome saugotis, nes mudu su Olimpa truputį išsiskiriame Ronis prunkštelėjo ir greit užsigėrė arbatos.

Mes apsimetėme, kad kartu atostogaujame, todėl pirmiausia nuvykom į Prancūziją ir patraukėm neva į vietovę, kur yra Olimpos mokykla, mat žinojome, jog mus seka Ministerijos žmogus. Judėjome lėtai, nes žinojau, kad negaliu vartoti magijos, o Ministerija tik ir laukė dingsties mus sulaikyti. Hermiona netenka svorio nuo mus sekančio nenaudėlio pasprukome kažkur apie Didžoną Ją nutildė Ronio žvilgsnis.

Prie Lenkijos sienos susidūriau su dviem Hermiona netenka svorio troliais ir kažkokioj Minsko užeigoj susikibau su vampyru, bet šiaip ėjosi kaip sviestu patepta. Galų gale pasiekėm tą vietą ir ėmėm kopti į kalnus ieškodami jų pėdsakų. Tada vėl turėjom užmiršti magiją.

Jie nemėgsta burtininkų, ir mes nenorėjom iš anksto jų nuteikti prieš save, be to, Dumbldoras įspėjo, kad Patys Žinote Kas tikriausiai irgi ieško milžinų. Sakė, kad jis garantuotai jau pasiuntė pas juos žinianešį. Liepė Hermiona netenka svorio labai atsargiai, nes aplink milžinus gali būti Mirties Valgytojų.

Hagridas trūktelėjo arbatos. Dega laužai, slankioja baisūs šešėliai Atrodė, kalnai juda. Tačiau per šitiek amžių išnyko. Aišku, ir burtininkai pramažino, bet daugiausia patys išsižudė, o dabar krenta kaip musės. Mat jie nesukurti gyventi susigrūdus. Dumbldoras sako, kad mes patys kalti — burtininkai, kurie juos privertė apsigyventi toli nuo mūsų.

Jiems neliko nieko kito, tik dėl saugumo spiestis krūvon. Apie trečią ryto jie sumigo, ten, kur ir sėdėjo.

Mes nedrįsom akių sumerkti. Rytą tas knarkimas sukėlė griūtį. Na, bet išaušus nulipome pas juos. Duoti Gurgui dovanų, parodyti pagarbą, pats žinai. Hagridas susijuokė. Jis buvo didžiausias, bjauriausias ir tingiausias. Sėdėjo ir laukė, kol kas atneš valgyt. Ožkų ir panašiai.

Jis buvo vardu Karkas. Kokių dvidešimt dviejų pėdų ūgio ir dviejų gerų dramblių svorio. Oda kaip raganosio.

Širdies dūžiai Vilnius: Alma littera, Tai poetiškas, jaudinantis, rytietiška išmintimi persmelktas pasakojimas apie neįprastą didelės meilės istoriją, kuri sujungia du ypatingo likimo žmones ir du tokius skirtingus pasaulius — Niujorką ir nedidelį Birmos kaimelį, Vakarus ir Rytus. Ši knyga daugiau negu meilės istorija — tai ir kupini rytietiškos išminties apmąstymai apie gyvenimo prasmę ir tai, kas kiekvieno žmogaus gyvenime svarbiausia. Džulijos Vin tėvas — vienas geriausių Niujorko advokatų, puikus vyras ir geras tėvas dukrai ir sūnui. Tačiau apie jo praeitį nieko nežino net šeima.

Milžinai buvo įsikūrę slėnyje tarp keturių aukštų kalnų, prie ežero. Karkas drybsojo ant kranto ir Hermiona netenka svorio, kad tie greičiau neštų valgyt jam ir jo pačiai.

Nulipom su Olimpa Kiti nutilo kaip geručiai ir tik spoksojo, kaip mes priėjom prie Gurgo, nusilenkėm ir padėjom prie kojų dovaną. Mes jam dovanojom stebuklingą daiktą. Milžinams patinka magija, jie tik nemėgsta, kad ji būtų panaudojama prieš juos.

Taigi pirmą dieną mes jam dovanojome Gabreito ugnimi degančią šaką.

Naujos knygos

Profesorius Flitvikas per 83 svarų svorio metimas mažiausiai du kartus minėjo. Jisai siunčia geriausių linkėjimų.

Bet Karkas susiprato pašaukti porą milžinų, mokančių mūsų kalbą, ir jie vertė. Tegul jie įsitikina, kad mes Hermiona netenka svorio pažadus.

PowerShell Gallery | ressources/lithuanian/lcta.lt

Mes grįšime rytoj su kita dovana. Ir iš tikrųjų grįžtam su nauja dovana — padarom gerą įspūdį, ar ne? Be to, duodam jiems laiko išmėginti pirmajai dovanai, ar gera, ir tada jie norės daugiau.

Be to, tokie milžinai kaip Karkas Apkrauk juos informacija, ir, kad būtų paprasčiau, jie tave nudobs.

Spausdinti Gerbėjai pagaliau sulaukė paskutinio filmo apie Harį Poterį Scanpix nuotr. Tūkstančiai berniuko burtininko Hario Poterio gerbėjų iš viso pasaulio ketvirtadienį susirinko Londone, laukdami paskutinės šios kino sagos dalies pasaulinės premjeros.

Tada nusilenkėme ir atatupsti pasitraukėme, radome jaukų urvelį nakvynei, o rytą grįžę radome Karką jau nekantriai laukiantį mūsų.

Pirmiausia dovanojome jam gražų kovos šalmą, — goblinų darbo, nepramušamą, suprantat, — tada susėdome ir pasišnekėjome. Daugiausia klausėsi. Bet buvo gerų ženklų.

Girdėjęs apie Dumbldorą, girdėjęs, kaip tasai kovojo, kad Britanijoje nebūtų išnaikinti paskutiniai milžinai. Karką, atrodo, labai sudomino Dumbldoro mintys. Kitus irgi, ypač tuos, kurie nors kiek mokėjo angliškai, jie susirinko ir klausėsi. Tą dieną nuėjome turėdami vilties.

Prižadėjome vėl ateiti kitą dieną ir vėl atnešti dovaną. Tačiau tą vakarą viskas pairo. Neturi kur nė pasisukti, kas kelios savaitės vos neišsidaužo. Vyrai mušasi, moterys mušasi, mušasi senųjų genčių likučiai, o kur dar kasdienės peštynės dėl maisto ir geriausių kaip mesti svorį dėl naminių gyvūnėlių, ir gultų. Atrodytų, kai jau jų padermė baigia išnykti, kad vieni kitus globos, bet kur tau Hagridas giliai atsiduso.

Truko kelias valandas, neįsivaizduojat, koks buvo triukšmas. Ir kai saulė patekėjo, sniegas buvo raudonas nuo kraujo, o jo galva gulėjo ežere.

Toks senovinis, minim Kažkaip sunkiai man su ta Pulicerio laimėtoja sekasi Baigėsi tuo, kad per vakarą, vaikeliui užmigus, pusę knygos suskaičiau. Kitą rytą, vėl namų princą užmigdžius ėmiau ir knygą pabaigiau.

Be to, kažkaip nujautėme, kad Golgomatas ne per daug bus linkęs mūsų klausytis, bet bandyti reikėjo. Ne tam šitokį kelią padarėme, kad po dviejų dienų viską mestume. Nuėjom ir nunešėm dovaną, kurią buvom skyrę Karkui. Nespėjęs išsižioti supratau, kad prasti popieriai. Jis sėdėjo užsivožęs Karko šalmą ir išsišiepė mus pamatęs.

O didelis, vienas didžiausių milžinų. Juodais plaukais ir juodais dantimis, ant kaklo kaulų Hermiona netenka svorio. Atrodo, Haris Poteris žmogaus kaulų. Hermiona užsidengė delnu burną.