Proto kūno sielos praradimas, Dualistinė žmogaus samprata: fizinio ir fenomenologinio kūno perskyra | lcta.lt

Dualistinė žmogaus samprata: fizinio ir fenomenologinio kūno perskyra pagal Sofistas 03 25 Komentarų: 0 Nuo pat žmogaus gimimo akimirkos iki mirties jo kūnas jam yra tai, kas arčiausia, atrodo taip įprasta, suprantama, kasdieniška.

Daugumai žmonių net mintis nekyla, kad kūniškumas galėtų būti apmąstomas kaip problema, tiriamas kaip ir kiti pasaulio objektai. Kasdieniam protui gyvenant nesudrumstą kasdienį proto kūno sielos praradimas, bet koks išorinio pasaulio reiškinys yra nepalyginamai įdomesnis, paslaptingesnis, vertesnis dėmesio nei nuosavas ar kito žmogaus kūnas.

Tačiau neišvengiamai susiduriame su tokiomis gyvenimo patirtimis, kurias vadiname ribinėmis. Tai gali būti sunki, kankinanti liga, kūno dalies praradimas, senėjimas ar, pagaliau, kito mirtis, kai susiduriame su mus gąsdinančiu, nesuprantamu fenomenu, kai ką tik buvęs toks įprastas gyvas proto kūno sielos praradimas staiga pavirsta į negyvą kūną-daiktą.

Tokia patirtis baugina ir priverčia susimąstyti, kitaip pajausti savo kūną, jo egzistenciją, suprobleminti kūno buvimo pasaulyje patirtį.

Ribinės patirtys perskrodžia kasdienybės ramybę nebuitiškais galime sakyti, filosofiniais klausimais: kas yra gyvybė, kas yra žmogaus kūnas, ką reiškia turėti kūną, koks yra mano santykis su mano paties kūnu?

Deja, dėl šio darbo apimties ir tikslo autorė neturi galimybės plačiau apžvelgti istorinės dualistinės žmogaus sampratos raidos.

Todėl tik trumpai paminės keletą svarbių, su šiuo klausimu susijusių faktų. Vakarų filosofijai, o ir apskritai visai Vakarų kultūrai, būdingas kūną sudaiktinantis požiūris, kai aš yra suprantamas kaip vidinių patirčių suma, psichologinis pojūčių srautas, siela ir t.

Požiūris į kūną, kaip į daiktą, ir dualistinė žmogaus samprata Vakarų filosofijoje atsirado dar antikos periodu ir tokį požiūrį palaikančios tezės sutinkamos jau Platono, Aristotelio ir kitų filosofijos pradžios mąstytojų darbuose.

geriausias būdas numesti riebalus klubams kokios yra trys sveiko svorio metimo strategijos

Įprasta dualistinę žmogaus sampratą kildinti iš platoniškosios nemirtingos sielos ir idėjų pasaulio filosofinės tradicijos. Patristikos ir viduramžių periodu toks požiūris galutinai įsigalėjo ir tapo visuotinai pripažintas.

Žinoma, kad tam daugiausia įtakos turėjo krikščioniškoji religija ir jos panieka kūnui apskritai ir kūniškumo problematikos plėtojimui. Viduramžiais požiūris į kūną buvo kraštutinai neigiamas, paniekinantis, kūnas buvo suvokiamas kaip tai, kas suvaržo sielą, silpnina ir gundo žmogų, neleidžia jam priartėti prie Dievo, nes pririša jį prie gamtos — bet kokio blogio ir ydos šaltinio.

Atmetus subjektyvius norus ir siekius, kūną buvo galima traktuoti kaip fizinį kūną, t.

Kūnas ir siela Vedėjas: Labas vakaras, mieli žiūrovai.

Vadovaudamiesi dekartiškuoju metodu, turime žmogaus kūną analizuoti ne per tai, kaip aš jį suvokiu, patiriu, jaučiu, bet atsiribodami nuo betarpiškų patirčių.

Kūno judėjimas erdvėje paklūsta tiems paties dėsniams, kaip ir bet kokio kito mechanizmo judėjimas: kūno organai veikia panašiai kaip mechanizme esančios spyruoklės.

ŽMOGAUS KŪNO KILNUMAS

Negana to, kūno judėjimas, rankų ar kojų judesiai niekaip nėra surišti su sąmonės sielos veikla. Mąstytojas tikėjo, kad mirtis kūną ištinka nebūtinai dėl to, jog siela palieka kūną.

Paris: Compagnie des Libraires, Būdami skirtingi, kūnas ir siela sąveikauja per ypatingą organą — kankorėžinę liauką epiphysis. Iš pirmo žvilgsnio toks teiginys šiuolaikiniam žmogui atrodytų mažų mažiausiai keistas. Juk niekas sąmoningai savo kūno nevadina mašina, nelaiko jos kažkokiu biomechanizmu ir nesinaudoja juo taip, kaip naudojasi mechanizmais ar mašinomis, kurias sukūrė gamta ar net pats žmogus. Pirmas įspūdis apgaulingas. Nors tiesiogiai kalboje mums nėra įprasta kūną vadinti mašina ar mechanizmu, tačiau iš esmės visose gyvenimo srityse toks požiūris yra tvirtai įsigalėjęs.

Susimąstykime apie patį bet kokios chirurginės operacijos procesą, kai sąmonė yra išjungiama, proto kūno sielos praradimas kūnas tampa bejausmis ir paslankus, jis pjaustomas ir siuvamas, jo organai keičiami ar net pašalinami ir t.

Operuojančiam chirurgui ir mintis nekyla galvoti apie ant operacinio stalo gulintį kūną kaip apie sielos buveinę ar apie proto kūno sielos praradimas būtybę. Jeigu jis apie tai galvotų, iškiltų nereikalingų etinių dilemų, o tai, be abejo, trukdytų chirurgo darbui, todėl jis tiesiog privalo atsiriboti nuo tokių apmąstymų. Vienas svarbesnių, kurį būtina paminėti šiame kontekste, būtų prancūzų gydytojas ir filosofas Julienas Offray de La Mettrie — Jis savo m.

Mechaninio pobūdžio kūno suvokimas buvo laikomas pačiu tinkamiausiu šiam pasauliui, kuris yra sudarytas vien iš skirtingų materijos formų. Apibendrinant šį trumpą ir, be abejonės, toli gražu ne išsamų ekskursą į kūno suvokimo numesti svorio ibs istoriją, buvojusią prie fenomenologijos atsiradimo, galime pasakyti, kad dualistinė žmogaus perskyra buvo vyraujantis požiūris ne tik filosofijoje, bet ir kituose moksluose, net įsišaknijo kasdienio proto savęs traktavime ir požiūryje į savo kūną.

skysčio deginimas riebalų degintojas 4 kg svorio skirtumas

Kūniškumo plotmės problematika nebuvo tinkamai eksplikuota, nes pagrindinis filosofinio, religinio ar mokslinio diskurso dėmesys buvo nukreiptas arba į dvasios-sielos, arba į išorinio fizinio pasaulio tyrinėjimą. Kai kuriais istorijos periodais kūnas, kaip apmąstymo tema, buvo net beveik visiškai užmirštas arba buvo įsigalėjęs absoliučiai neigiamas požiūris į kūną viduramžiais.

Straipsnis 4 Kaip mes vieni kitus atpažįstame? Iš kur sužinome, kad kiti mus pažino? Dažniausiai pakanka žvilgtelėti į veidą.

Juo labiau, kad kūnas, kaip fenomenas, niekada anksčiau nebuvo patekęs filosofų akiratin, todėl bet kokia kūną ir kūniškumą nagrinėjusi filosofija buvo pasmerkta likti vienpusiška, ribota, prieštaringa. Kokios yra proto kūno sielos praradimas žmogaus kūno objektyvinimo pasekmės?

Daliaus Jonkaus teigimu, teigiamas rezultatas būtų tas, jog yra filosofiškai pagrindžiamas medicininis-anatominis požiūris į žmogaus kūną, ir tai leidžia spręsti daugelį su žmogaus sveikata susijusių problemų 4.

Kur gyvena siela? Kaip sukuriama siela

Tai reiškia, kad net ir objektyvuotas, sudaiktintas kūnas atsiduria filosofijos ir mokslo dėmesio centre, o tai padeda praktiškai spręsti kasdienes žmogaus problemas, efektyviau gydyti žmones, šviesti juos, siekiant išugdyti atsakingesnį požiūrį į savo kūną. Tačiau, atsiribodami nuo išgyvenamo kūno arba nuo sielos, patenkame į keblią situaciją tada, kai proto kūno sielos praradimas tą sielą pažinti 5. Taip ne tik pats kūnas praranda refleksijos galimybę ir kūniškumo fenomenas lieka paslėptas, bet ir siela lieka nematoma kūno mechanizmo šešėlyje.

Taip pat neginčytina, jog žmogaus kūno redukavimas į fizinį daiktą turi reikšmingų etinių ir socialinių pasekmių. Žmogų suvokiant kaip daiktą, tampa neįmanomas daugelio etinių nuostatų ir įstatymų pagrindimas.

BibliotekaDorybių mokyklaDvasia, siela, asmenybėMokymasN. Gabija WolmerStraipsniai Kaip aš suprantu, aukščiausioji žmogiškoji Esatis yra dvasinė Esatis, dieviškoji Esatis, tapati amžinajai dvasinei Esačiai.

Toks požiūris atveria kelią mūsų visuomenėje atsirasti ir plisti tokiems reiškiniams, kaip rasizmas, šovinizmas ir t.

Fenomenologija remiasi fizinio ir fenomenologinio proto kūno sielos praradimas perskyra.

lcta.lt | Kur gyvena siela? Kaip sukuriama siela

Vokiečiai skiria Körper ir Leib. Körper reiškia fizikinį objektą, o Leib — gyvą ir patiriamą žmogaus kūną 6. Pirmasis fizinį ir fenomenologinį kūną atskyrė Edmundas Husserlis.

Filosofui gyvenamasis kūnas yra visas pasaulis.

svitolina svorio netekimas samantha maria svorio netekimas

Kūnas, anot Merleau-Ponty, priklauso pasauliui ir, kaip toks, pats tampa tam tikru pasaulio šaltiniu. Kūno patirtį Merleau-Ponty tiria nagrinėdamas gyvos kūno patirties ir klasikinės psichologijos santykį.

kaip numesti svorio su bloga medžiagų apykaita riebalų deginimo korsa

Kaip jau buvo minėta šiame darbe, Merleau-Ponty psichologistinis sąmonės ir pasaulio redukavimo modelis buvo visiškai nepriimtinas. Mąstytojas atmeta ir psichologistinį kūno traktavimą.

Pasak jo, klasikinėje psichologijoje, nors ir kalbama apie kūno, lyginant jį su kitais daiktais, išskirtinumą, nes aš nuolat jį patiriu ir negaliu abstrahuotis nuo šios patirties, jis vis tiek statomas greta kitų objektų.

Tačiau sielos judinamas kūnas jau nėra objektas tarp objektų, o visos likusios erdvės jis neišveda, kaip implikuojamos prielaidos 8. Kaip teigia Merleau-Ponty pritardamas klasikinei fenomenologinei tradicijaifenomenologinis kūnas yra ypatingas tuo, jog yra ir patiriamas, proto kūno sielos praradimas patiriantis tuo pat metu 9. Jolanta Michalovskaja Jonkus D. Descartes R. Jonkus D.

Mickūnas A, Stewart D. Fenomenologinė filosofija.

Dualistinė žmogaus samprata: fizinio ir fenomenologinio kūno perskyra

Baltos lankos,p. Merleau-Ponty M. Baltos lankos, Vilnius, p. Ką tai reiškia, geriau suprasime sekančiame straipsnyje, aptarę dvigubų jutimų arba, kaip kartais sakoma, jutimų susidubliavimo sampratą.

Svarbi informacija