Depo kulka numesti svorio
Gal aš per daug klausinėju, gal neįmanoma iki paskutinio siūlelio apnuoginti sielą, tačiau tai labai svarbu Prisimink, mokytojau, kokia tai buvo diena, kai tu atsisveikinai su vaikyste. Gal tai buvo - ieji?
- Svorio metimo gifai
- Nori numesti svorio, bet neturi valios
- Nervintis numesti svorio
- Ar galite numesti svorio per mėnesines?
- Mano dukra nenori numesti svorio
Kažkur netoli vyko kautynės, girdėjosi šaudant, o kai šūvių trenksmas aprimo, tu nuvažiavai į Obelius ir Ne į stribus pasižiūrėti sustojai: stribo vardas amžinai liks prakeiktas, juoda nenuplaunama dėme pažymėtas. Sustojai, nes Smilkinyje kulkos pramušta žymė, išplėštas pakaušis, ant žolės tamsaus sukrešėjusio kraujo klanas. Ir atmerktos žuvusiojo akys, mėlynos mėlynos, tokio mėlynumo, kad pamatęs jau neužmirši.
Nebuvo kam mėlynų akių užspausti, gal todėl jos ir šiandien mokytojo prisiminimuose atmerktos, žiūri ir klausia: už ką? Kam mus žudote? Kam prireikė mūsų mirties? Kas tą atminimą išdildys? Laikas - bejėgis. Sugrįžai namo jau ne vaikas, ir mama tai tuoj pat pastebėjo. Motinos visada viską pirmosios pamato ir nujaučia.
Ko liūdnas?
Kaunas, m. Rikiuotės sritis. Šiandien nustojau eiti Šaulių Sąjungos vado pareigas. Šauliai ir šaulės! Po penkių metų bendro darbo šiandieną, atsisveikindamas su Jumis, reiškiu nuoširdžią padėką už sąžiningą Šaulinį darbą.
Kaimynė matė Tik kas motinos skausmą supras? Gal jis vienintelis buvo, gal šalia jo tikėjosi senatvės sulaukti? O dabar net atsisveikinti negali, akių užspausti neleista O tikriausiai žino motina, kur jis guli Paskui vos ne kasdien mėtėsi miestelių gatvėse nukautųjų lavonai, kartais prie jų nualpdavo motinos ar žmonos, bet neišdrįsdavo išsiduoti, jog savąjį atpažino.
Už neatsargų žvilgsnį į nukautąjį, už pratrūkusią raudą, už paslapčia atneštą gėlę prie žuvusiojo - grėsė Sibiro ledynai ir bado mirtis. Išėjo tavo vaikystė, Andriau, net neviešėjusi, kiek jai skirta buvo, išėjo, palydėta Depo kulka numesti svorio mėlynų akių žvilgsnio, ir atėjo apsisprendimas - protestas smurtui, gilus susimąstymas, būtinybė kovoti, visomis valios jėgomis priešintis prievartai.
Mažasis didvyri, gerasis berniuk, kaip tave japonų lieknėjimo kava partizanai, tu nieko nenužudei, nesužeidei, net į mūsų tautos budelius nesitaikei ginklu, tu tik buvai Depo kulka numesti svorio mirti, jeigu prireiks, tu tik ne vieną kartą ir ne vienam žmogui tais baisiais metais išgelbėjai gyvybę, visai negalvodamas apie tave tykančius pavojus, nors gerai žinojai, kas būtų, jeigu Depo kulka numesti svorio romantike, svajojęs turėti žirgą su besiplaikstančiais vėjyje karčiais, kas tave, šešiolikmetį, patraukė partizanų keliais, mirtimi alsuojančiais, kas išlaikė didžiausių dvasinio teroro išbandymų nepalaužtą dvasią?
Kas buvo tavo mokytojai, mokytojau? Kas tave mokė meilės Tėvynei, pasipriešinimo blogiui ir smurtui, kas tave šešioliktąjį pavasarį atvedė į partizanų būrį? Nors ir nelengva, prisimink, mokytojau, kuo gyveno tavo kaimas, tavo tauta, kai tave pašaukė pirmasis jaunystės pavasaris.
gariunu p skelbimai - lcta.lt
Tavo gimtinė su svyruokliais beržais, mėlynais ežerais, su upelių slėniais, tavo Tėvynės žemė, kadaise permirkusi sukilėlių krauju, išvaikščiota knygnešių, dabar gėrė, neįstengė sugerti partizanų kraujo, motinų ašarų Kokia heroika bebūtų apgaubta mirtis, man, kaip ir kiekvienai moteriai, pačios gamtos pašauktai gyvybę ir džiaugsmą teikti žemei, - rašyti apie mirtį ypač sunku.
Prisipažinsiu - ne tik sunku, aš nemoku rašyti apie mirtį.
- Numesti svorio ttc
- Вы отлично знаете это .
- Я ничего не нашел на Северную Дакоту, поэтому изменил направление поиска.
- Под вертикальной панелью она заметила еще одну с пятью пустыми кнопками.
- Svorio metimo patarimai mergaitei
Depo kulka numesti svorio man skaitytojas, jeigu aš nekalbėsiu apie ją dailiais žodžiais, nes galiu tik prakeikti tuos, kurie nešė ir neša mirtį Lietuvon, kurie paliko mūsų kaimuose tūkstančius našlių, savo mylimuosius apraudojusių merginų, tuos, dėl kurių kaltės negimė, neatėjo į mano tautos gyvenimą tūkstančiai širdžių, nes tie negimę kūdikiai žuvo drauge su gal 30 tūkstančių partizanų, Lietuvos vyrų, nespėjusių sukurti šeimų, nepakylėjusių ant stiprių vyriškų rankų savųjų mažylių.
Tad šią minutę ir aš drauge su motinomis, akis išverkusiomis sūnums žuvus, drauge su išniekintomis, kareivių išprievartautomis merginomis, net jeigu prievartautojų seniai nebėra gyvųjų tarpe - turbūt galėčiau prakeikti atėjūnus, kuriems maža savo didžiulių Depo kulka numesti svorio plotų, kuriems niekada nieko nebus gana Aš moteris ir nenoriu kalbėti apie mirtį, nors ji ir buvo nuolatinė partizanų palydovė, bet aš privalau skaitytojui pasakoti apie mano tautos skausmo dienas.
Baltai nuklojo žemę ųjų sausis. Rokiškio rajone, Kriaunų apylinkėje, Baršėnų kaimo kryžkelėje, karinis dalinys apsupo būrį partizanų. Okupantai turėjo tikslą -kuo daugiau partizanų gyvų paimti, partizanai - kuo daugiau gyvybių išsaugoti.
Vienintelis laisvas iš apsupimo kelias partizanams tebuvo Sartų ežeras. Pražūtingas kelias. Eiti atviru ledu be jokios priedangos, vadinasi, eiti į pačią mirtį.
- Интересно, что они еще придумают.
- Действуй, объясняться будешь .
- Be pavadinimo – kunigelis
Tačiau kitos išeities nebuvo. Jų buvo keturiolika, šeši pasiliko dengti bendražygių, kad tie išliktų gyvi. Šios kautynės reiškė - būti ar nebūti partizanų būriui.
Tiems, kurie liko ir neleido kareiviams vytis partizanų, mūšis reiškė tik viena - mirti su ginklu rankoje, paskutinį šovinį pasilikus sau.
Vyrai traukėsi per ežerą į kitą pusę, ten juos saugiai paslėptų miškas. Kautynės tęsėsi keletą valandų. Kareiviai žūtbūt stengėsi nors vieną kovotoją paimti gyvą. Ar susimąstome mes, gyvieji, ką reiškia paskutinis šovinys, kas tai yra iš tikrųjų?
Galbūt tai paskutinis žvilgsnis į tėviškės dangų, saulę ar žvaigždes ir paskutinis klausimas - už ką mane žudai? Žuvo ir tie šeši partizanai, dengę bičiulių atsitraukimą per ežerą.
Žuvo ant ežero ledo besitraukiantis, mirtinai išvargęs, sužeistas Bronius Gražys. Ilgiausiai išsilaikė, gindamas būrio draugus, Juozas Pūslys, susisprogdinęs granata, kai pamatė, jog iŠ visų pusių apsuptas. Vienas iš partizanų sužeistas bandė pasislėpti kaimiečio daržinėje. Jį pastebėję, rusų kareiviai padegė daržinę, tikėdamiesi, kad partizanas bėgs iš ugnies. Tačiau jis pasirinko pagonišką mirtį ugnyje.
Recent Posts
Septynis žuvusius suvertė į vieną duobę Kriaunų kapinėse prie tvoros. Kariškiai, pasikvietę į pagalbą du lėktuvus, dar ilgai persekiojo pasitraukusius. Kulkosvaidžiais iš lėktuvų kapojo mišką. Verkė, dejavo pušys, kulkų nukirstomis viršūnėmis, raudojo vėjas virš ežero, juodą negandą pranašavo Lietuvai dangus.
Galima įvairiai vertinti tas nelygias kautynes šiandien, galima ir nuvertinti, jeigu užmiršime, kaip sunku būdavo partizanams, dažnai net nežinantiems, su kuo jiems teks kautis, kas jų tyko kelyje - amžinai girti stribai ar gerai ginkluota rusų kareivių pasala? Vertink, skaitytojau, jeigu jauti turintis teisę, o aš -moteris ir galiu tik liūdėti, kad septyniems vyrams, su kuriais susipažinau iš mokytojo pasakojimų, buvo labai nelengva paskutinė kelionė į nebūtį Buvo ųjų sausio vidurys.
Želmeniškių kaime netoli Salako sustojo poilsio partizanų būrys, vadovaujamas Mingailos, tikroji pavardė - Mamertas Laurinavičius. Kaimas buvo tarp miškų, retai čia kas užklysdavo, buvo saugu ir ramu. Išvargę partizanai kuris prausėsi, kuris šį tą užkandęs nuvirto miegoti.
Laida „Laikas veikti“: kaip numesti svorio ir jį išlaikyti?
Tik einantis sargybą pro verandos langą dairėsi ir taisėsi batus: siuvo, lopė ir spėliojo, kiek jie dar tarnaus, kiek kelių teks nueiti? Sargybinis ir pamatė keliuku atskubančią moterį. Atėjusioji perspėjo, jog kaime pasirodė stribai. Beje, tuo metu partizanai dar nebijojo stribų, nes ir šie atviron kovon nesiveržė, tik iš pasalų, tik klasta, tik prieš beginklius ranką keldavo. Nenorim žudyti nei kariauti. Išėjo moteriškė taip ir nesupratusi, kokią klaidą ji padarė: į kaimą atėjo ne stribai, o didžiulis rusų armijos dalinys.
Paskui žmonės kalbėjo, jog gal apie tūkstantis kareivių praėję pro kaimą. Ne gaujos pagiriojančių stribų būta, o kur kas didesnio pavojaus, tačiau šitą partizanai suprato per vėlai, tik tada, kai patys pamatė artėjančius prie namo rusų kareivius. Budintis davė signalą draugams - šovė.
Iš visų pusių į vienišą šūvį atsakė kareivių automatai. Apsuptame kaime užvirė nelygios kautynės. Netikėtai užklupti partizanai gynėsi, išsilaikė iki pietų, tik nedaugeliui pavyko prasimušti, atsitraukti. Tada neteko 24 partizanų.
Su broliais užėmėme strategiškai svarbią poziciją ir laukėme sovietų pulko. Buvome pasiruošę, bet žinojome, kad mūsų karių skaičius ribotas, didžioji dalis buvo mažiau ar daugiau sužeisti dėl praėjusių mūšių ir gyvenimo miškuose. Iškasėme duobę po rastu, čia galėjo tilpti vos 5 broliai.
Tai buvo skaudi pamoka ne tik šitam partizanų būriui, bet ir visiems, kovojantiems, drįstantiems pasipriešinti gerai nežinant, su kuo teks susiremti, ar pernelyg pasitikintiems savo jėgomis. Būta daug aukų, bet baisiausia, kas gali būti, žmonių laukė po kautynių.
Prasidėjo tikra vampyrų puota kaime: kareiviai krėtė, plėšė visą kaimą, kiekvienoje troboje liko kruvinos dėmės, iš kiekvienų langų sklido moterų verksmas.
Bet ir tai dar nebuvo baisybių pabaiga. Greičiau preliudas į tikrąjį siaubą, kokį ne kiekvienai šios žemės tautai teko patirti Žuvusius partizanus rusų kareiviai išrengė nuogai, Čia pat matavosi jų nurengtus rūbus, batus.
Grįžę iš kaimo po kratos, kareiviai atsivarė jaunas septyniolikos-dvidešimties metų merginas.
Gal ir įmanoma būtų aprašyti ir apsakyti, kaip iš jų buvo tyčiojamasi, tik ar pajėgs visa tai skaityti skaitytojas? Tai buvo kur kas baisiau už patį baisiausią sapną. Mokytojui Andriui Dručkui numesti svorio 32 metai visa tai parašė ir papasakojo tuo metu buvusi septyniolikmetė mergina, kuriai teko išgyventi tas siaubingas valandas, rusų kareivių patyčias, kuri ten neteko savo mylimojo - kaimo mokytojo Jono Čeponio.
Moteris nesisakė pavardės, nes tada buvo dar tas laikas, kai ir už žodį galėjo nukentėti kiekvienas, išdrįsęs kalbėti tiesą.
